Priešsaulėlydžio metu Risako, apsirengusi ilga suknele, tyliai šoka. Ore tvyro melancholija, susijusi su dienos pabaiga, ir staiga kyla noras švelniai prisiglausti prie ko nors. Artėjančios tamsos tyloje ji švelniai kviečia tave: „Jau temsta, gal eikime namo?“

Risako atsegia užtrauktuką ties krūtine, leisdama žvilgtelėti į savo juodą liemenėlę. Ji lipa laiptais ir žiūri žemyn į tave. Ji pakreipia klubus, nepatraukdama miniskirtės krašto, ir iškelia savo nekaltas kūno linijas tavo link. Tu sulaikai kvėpavimą, stovėdamas ant plonos kaip skustuvo ašmenys ribos tarp matymo ir nematymo.

Risako, vilkinti marškinėlius be rankovių ir avinti aukštakulnius, sėdi ant kėdės krašto ir viliojančiai raitosi. Jos apatinę kūno dalį dengia giliai iškirptas T-formos apatinis, dosniai atskleidžiantis kūną tiek iš priekio, tiek iš nugaros. Žvilgtelėjus į lovą pro baldakimą, saldus nuolydis nuo iškilusių sėdmenų iki šlaunų kankina savo žavesiu.

Risako, vilkinti baltą bikinį ir trumpus šortus, sode su tavimi kalbasi su nerūpestinga nekaltumu. Kai ji išsipučia gausią krūtinę, tuo pačiu metu išryškėja jos šonkaulių subtilios linijos. Tau patinka kontūrai, išryškėjantys ant jos permatomos odos. Tavo žvilgsnį sužavi riba tarp to gausumo ir subtilumo.

Jūros šniokštimo fone Risako kažką šnabžda žvelgdama į horizontą, tačiau žodžius nuneša vėjas. Netrukus saulė pradeda leistis, o jos graži figūra nusidažo saulėlydžio spalvomis ir spinduliuoja švytėjimu. Galbūt ji prašė besileidžiančios saulės, kad ši gražiai tave atskleistų.

Risako stovi verandoje, vilkėdama blizgius raudonus mikrošortus. Ji demonstruoja gundančias, aiškiai išryškintas kūno linijas nuo juosmens iki klubų – tikrą „Coca-Cola“ butelio siluetą. Girdimas cikadų čiulbėjimas. „Šiandien atsipalaiduokime“, – mielai sako ji.

Risako atveria užuolaidą sušukdama „Ei, ei“ ir vilioja jus į palapinę. Ji atsistoja keturpėda, vilkėdama besiūlį drabužį. Suspaudusi rankas, ji atskleidžia savo gausias, išraiškingas krūtis. Ji – maža gundytoja, be gėdos demonstruojanti savo dieviškas proporcijas.

Kalnų taku palei upelį, tik jūs dviese su Risako. Tuščioje kelio atkarpoje gausiai aidėja tik vabzdžių čiulbėjimas. Ji yra labiau atsipalaidavusi nei įprastai, kažkodėl neatsargi, švelniai priartindama savo kūną prie jūsų. Atstumas – beveik liečiantis, bet dar ne visai – lėtai mažėja. Jūs nustebate, supratę, kad ji turi ir tokią pusę.

Vienos dalies apatinio trikotažo komplektas išryškina jos grakščias kūno linijas. Lovoje Risako šilkinio švelnumo pataluose slysta blizgiu kontūru, kuris driekiasi nuo iškilusių sėdmenų iki smailių kulniukų galiukų. Jūs žvelgiate į jos figūrą tarsi grožėtumėtės meno kūriniu.

Risako, vilkinti mini sijoną ir pilvą atidengiantį drabužį, nusileidžia akmeniniais laipteliais ir prieina prie upelio. Aplink nėra nė vieno žmogaus. „Na, ar aš miela?“ – šypsodamasi sako ji, nusimeta sijoną ir įmerkia kojas į šniokščiantį upelį. Šalto vandens pojūtis švelniai glosto jos odą.

Maloniai aidėja upelio šniokštimas. Ji vilki ekscentriško dizaino maudymosi kostiumėlį, atidengiantį krūtų apačią. Akys negali atsitraukti nuo jos apvalių, baltų sėdmenų. Ji lėtai pasineria į upę. Apgaubta vandens šydu, ji atsiduoda srovei ir švelniai siūbuoja.

Ji pasirodo tarp kedrų. Tubinė suknelė, atidengianti krūtinę ir pabrėžianti raktikaulius, suteikia jai viliojančią aurą. Risako guli ant nuvirtusio rąsto, pasidavusi pro šakas prasiskverbiančioms saulės spindulėlių dėmėms. Dabar jūs stovite ant ribos tarp fantazijos ir realybės.

Risako maudosi duše, sudrėkindama savo naktinuką. Dušo srovė, kurią ji nukreipia ant savo gausios krūtinės, sukuria upelį tarp jos krūtų, o stipri vandens srovė dar labiau pabrėžia jos žavesį. Ji atsisėda balta užpakale ant vonios krašto ir šokinėja kaip guminis kamuolys. Kartu su ja šokinėja ir jūsų pojūčiai.

„O kas būtų, jei Kurumi Miyajima kasdien būtų šalia tavęs?“ Ši skaitmeninė fotoknyga, gimusi iš šios paprastos idėjos, priartina tave prie jos labiau nei bet kada anksčiau. Šiltas, artimas momentas, užfiksuotas dailės reikmenų parduotuvėje. Drovi šypsena dailės kabinete. Ramus, neapsaugotas momentas virtuvėje. Jos žaismingas džiaugsmas sode saulėlydžio metu. Šiose skirtingose aplinkose fotoaparatas užfiksuoja ne gravūros idolę Kurumi Miyajimą, o Kurumi Miyajimą, tarsi ji būtų tavo kasdienio gyvenimo dalis. Jos žavios akys ir nenugalima šypsena išlieka tokios pat žavios kaip visada, tačiau kiekvieną kartą apverčiant puslapį atsiskleidžia nauja jos pusė – nuo natūralios, nefiltruotos akimirkos atmosferos iki netikėtai brandžių išraiškų, dėl kurių širdis pradeda plakti greičiau. Kiekviena nuotrauka užfiksuoja kitą jos žavesio aspektą, natūraliai įtraukdama jus giliau į jos pasaulį. Kaip sako pati Kurumi: „Manau, kad tai buvo natūraliausia fotosesija, kokioje kada nors dalyvavau.“ Ši nuotraukų knyga kupina atsipalaidavusio, autentiško Kurumi Miyajima žavesio, tokio, kokia ji yra iš tikrųjų. Kiekvieną kartą ją pamatęs, norisi ją pamatyti dar kartą. Tai knyga, kurioje užfiksuota šiandieninė Kurumi su visu jos nenugalimu žavesiu.

Tsumugi, bejėgiškai vilkinti per didelę džemperį su gobtuvu, sėdi kambaryje. Žaismingai grumdamiesi ant lovos, tavo veidas staiga priartėja. Jūsų žvilgsniai susipina, o laikas sustoja. Tas nedidelis atstumas tarp jūsų sukelia stiprų spaudimą giliai krūtinėje.

Tsumugi eina kažkuo nostalgiška siaura gatvele miestelyje su žvejybos uostu. Jos ilga sijonas plazdena vėjyje. Saulės spinduliuose jos I dydžio krūtys atrodo ypač gyvos. Pro šalį pučia gaivus vėjas, nešantis jūros kvapą, ir jos plaukai švelniai plazdena. Saldus, ilgai išliekantis aromatas sklinda ir švelniai glosto mane.